Pastebėjau, kad darbelis žymiai greičiau susidėlioja, kai ewsu mintyse jį gerai apgalvojusi. Priešingu atveju renku renku detale, paskui schemą, paskui iš naujo detales ir nieko nesigauna, o būnu prasėdėjusi geras tris valandas. Šitas skrebukas ne veltu žalias... Žaluma visur. Ir gamta, ir driežiukai buvo žali, ir skrebintoja ir siuvėja aš dar visai žalia.
Nuotraukos kuo toliau tuo baisesnės gaunasi. Nesuprantu kame čia bėda. Gal, kad vakaras, ir nors mano darbo kambary dega net 5 lemputės, iš nuotraukų gaunasi šnipštas totalus... net nervas ima. Nes nesimato nei tikrų spalvų, nieko... Gal ryt pasitaikys geresnis oras, šviesiau už lango būtų, tikrai perpaveiksluočiau.
Vieną gražią rugpjūčio dieną išėjom visi trys pasivaikščiot: Ievutė, tetukas ir mamytė. Prie upelio. Apžiūrėti vietų, kur kažkada tėtis žvejodavo. Ir visai sau netikėtai ant sudžiuvusio rąsto pamatėm daugybę mažų driežiukų. Rudų, žalių, žalesnių, blizgančių! Visą didelę driežiukų šeimyną!
Kokia įdomi istorija! O ir skrebukas koks mielas, primena lyg kokį apklotelį patiestą pievoje! Ir smagu klausyt, kaip tu nori skrebinti! Žinai kaip sako, nėra bėda jei skrebe ir išvis nuotraukų nėra ir jei jos nekokybiškos - nereikia jų 'nurašyti'! Svarbiausia istorija pasakyta.
AtsakytiPanaikintiDekui, kad žaidi! ;)
Labai dailus skrebukas! smagu kad dalyvauji konkurse!
AtsakytiPanaikinti