Ataskaita už pirmus skrebinimo metus

Na kągi. Maždaug šiuo metu lygiai prieš metus susidomėjau skrebinimu. Tai buvo vieno pokalbio su drauge metu, kai dar laukiausi mūsų Ievos ir baiminausi, kad išėjusi dekretinių atostogų, neturėsiu ką veikti. Tas jausmas nedavė man ramybės net tada, kai apie Ievą net minties nebuvo :) keista, ar ne? Tada pradėjom kalbėt apie nuotraukas ir aš pamaniau, kad tikrai, didelis darbas manęs laukia - susiklijuoti į albumą vestuvines nuotraukas.

     Nenorėjau nuobodaus, nenorėjau tokio, kaip visų, man reikėjo GRAŽAUS VIDAUS :) 
  Va tada ir prasidėjo!!!  Idėjų paieškos internetė atvedė mane prie skrebinimo. Prisimenu, kaip iki išnaktų žiūrinėdavau Jūsų visų dienoraščius, skrebukus, atvirukus, albumus ir t.t. ir t.t. .
Ir štai jau metai... Lėkė ir pralėkė :) Ne nepajutau. Mes net ir metines jau atšventėm, o vestuvių albumo nėra kaip parodyt, nes nebaigtas :)
    Per tuos metus turbūt daugiau nei pusę laiko skrebinau, bet tik mintys. Dar tiek pat laiko tvarkiausi savo gėrius, dar tiek pat vaikščiojau po parduotuve juostelių, popieriaus... O apie laiką, kurį praleidau internete, išvis nebekalbu.
    Lygiai 20 skrebukų turių. (Neskaitant pačio pirmojo) Maniau, kad bus gal tik 10, gal tik kokie 8 :). Žinoma atvirukų buvo kur kas daugiau, dar vienas mažas albumas su skrebukais 20x20, dar dekoratyvinis albumas irgi 20x20 (neužilgo jį baigsu ir būtinai pasirodysiu). Dar du mini albumai iš vokų... tikri prisvilę blynai... Ko tik aš nedariau per tuos metus!
   Tris kartus keičiau skrebinimo darbo kambarius, sendinau popierių, nėriau gėlytes, vėriau jas iš karoliukų, siuvau lapukus iš juostelės ir dar daug daug visko, ko gal pusės niekad ir nepanaudosiu. Šiuos metus galiu drąsiai vadinti ieškojimų ir atradimų, džiaugsmų ir nusivylimų metais. Dažnai nutoldavau nuo skrebinimo mėnesiui, savaitėms. Ir taip atsitikdavo po kelių iš eilės sekusių nevykusių skrebukų. Tas nebežinojimas kas su kuo dera, kaip čia gražiau padarius, nepasitenkinimas rezultatu varydavo į neviltį. Tada nebekišdavau nagų prie visųų tų popierių, kol kas neužsiprašydavo kokio atviruko. Tuomet jau privalėdavau susiimti į rankas. Vėl popierius, liniuotė, juostelės, sagos... ir žiūrėk nepajunti, o jau vėl 3 gražesni, po to dar tiek pat nevykusių skrebukų, kuriuos dažnai išardydavau ir vėl viskas iš naujo. nusivylimas, šioks toks liūdesys ir net pyktis ant savęs, kad man taip gražiai, kaip kitoms, neišeina...
Prisiskaičiau daug patarimų apie skrebuko kompoziciją, tai vis atrandu klaidų, tai nuotraukos ne ten žiūri, tai per daug prikrautas, tai centro nėra ir taip toliau.
Bet žinot, kokį didžiausią atradimą padariau? Kad Aš, kaip ir kiti NORMALŪS žmonės, galiu turėti hobį :) Čia tai buvo kažkas. Žmonės, aš turiu hobį!!!!!!!!
Šiek tiek atsipalaidavau, o kai padarau kokį skrebą, pažiūriu pažiūriu, čia per mažai, čia per daug, čia užrašas neišryškėja, čia nuotrauka blanki, čia ta ar ana spalva nelabai dera, čia kompozicijos klaidos... Tada paklausiu savęs: kas gražiau, paprasta nuotrauka įkišta į albumo įmautę ar šitas skrebukas? Jeigu atsakymas - Taip, tada skrebukas palaimintas keliauja į dėžę ir laukia savo laiko. Kai galbūt Ieva užaugs, mes visi trys (o gal jau ir daugiau mūsų bus), vartysim tuos skrebus, čiupinėsim visas aplikacijas, liesim nuotraukas, kalbėsim ir juoksimės juoksimės juoksimės.

Tai tiek tos ataskaitos :) O dabar dar nerodyti, tik ką nupaveiksluoti mano skrebukai.

Be jokios minties ir net be pavadinimo :)

 Kuris į kurį panašus? - Ir nuotraukoje, ir tikrovėje pavadinimas labai pradingęs fone. Bet nepaisant to, šis skrebukas vienas iš mano mylimiausių :) Ievos nuotrauka daryta iš telefono. Buvo kaip fonas. Vyras pamatė ir nupiešė Ievai juokingus ūsus! Tiesiog ant ekrano su plonu markeriuku! Ach tu taip!? Liepiau jam pasukti galvą ir nejudėti. Nupaveikslavau su tuo pačiu telefonu ir tą nuotrauką užsidėjau kaip foną. Tie juokingi ūsai jam labai tiko :) :) :)
Čia apie jųdviejų panašumą. Bet dabar rimtai susimąsčiau, kad reiks ir tuos ūsus jiems pritaisyt, ir šitą istoriją skrebuke papasakot :) Arba padarysiu kitą, kaip tik netyčia šių nuotraukų po dvi pasidariau :)

 Kaip gera tave turėti - eksperimentavau su liniuote, kurioje štai tokie raidžių trafaretai

You make me smile - Kopijavau nuo vieno skrebuko, bet man taip gražiai neišėjo... arba išėjo ne taip, kaip tikėjausi :) .

 Augu, kai miegu - vienas pirmųjų. Jūs patarinėjot man, kaip geriau jame viską sudėlioti. Tada dar pažadėjau parodyti galutinį rezultatą. O pažadą tęsiu tik dabar.

 Mano batai buvo du - apie pirmus Ievos batus, basutes, kurias mano pusseserė Jurga ir Benutis atvežė dovanų, kai Ievai buvo vos 1,5 mėn. Labai toks šiaip sau tas darbelis man, bet tiek to...

 Viena diena kaime - darytas kažkada scrapping.lt konkursui, kuriame reikėjo panaudoti frazę "viena diena". Užrašas tada man neišėjo normalus, tad konkursui taip nebenusiunčiau. Čia pasakojau apie tai, kaip nešiojaus Ievutę po kiemą su nusmukusia kepure, o jin nei krust. Ir kaip ji taip iškentėjo, paprastai iškart pradeda zysti.

 Pasakėlė - tiesiog pasakėlė. Nesvarbu, kad nemiegodavo dieną nesupama nė minutės ir mamos pieno nevalgė... Vistiek pasakėlė :) Iš tikro tai čia labiau rūpėjo tas raides išbandyti, nes šitas skrebukas buvo visai be minties. Skrebinau dėl skrebinimo.

 Nuo... Iki... Labai mėgstama mano laida. Visai minimalistinis skrebukas apie Ievutės mimikas. Kaip per vos kelias sekundes taip nusivaipydavo, taip tas lūpas susukdavo :) gražu buvo žiūrėti :) ir juoktis žinoma :)

 Turiu emažai tų užrašų It's a girl. planuoju padaryti visą seriją skrebukų su tokiu pavadinimų. Pasistengsiu į juos sudėti tokias nuotraukas, kur mergaitė Ieva visai nemergaitiška :)